Dar...

*Trioškis 2005.04.20 - 2010.03.10*

Pradžia Informacija Ramybės slėnis *Trioškis 2005.04.20 - 2010.03.10*

Sveiki, gyvūnėlių mylėtojai!!! Esu aš šeškas, vardu Trioškis, gimiau 2005 m. balandžio 20 d. gražiame Ukmergės miestelyje. Tikriausiai dar tokio vardo kaip mano negirdėjote? Ogi aš pats išsirinkau šį vardą, dabar jau tikriausiai galvojate, ką tas vardas reiškia? Aš esu muzikantas nuo pat gimimo, o ar žinote kuom aš moku groti? Ogi narvo grotomis. Kuo puikiausiai užsilipu iki pat narvo stogo ir pasileisdamas žemyn savo nagučiais puikiausiai groju. Ilgai šeimininkai nesugalvojo, koks čia mano tas vardas, tai teko ilgai man groti, kol jie suprato ir man viena dieną begrojant, šeimininkai sako ogi jis, jis yra MP-3! (Trioškis sutrumpintai). Tiesa, dažniausiai mane vadina Trioškiuku.

Graži buvo mano vaikystė. Pamenu tą dieną, kai jau atsisveikinęs su savo sesutėmis, važiavau į savo namus, jau tada važiuojant sukosi mintis, jog reikės parodyti šeimininkams, kas aš per vienas toks esu :) Taigi po ilgos kelionės, atvykau į savo namus. Kol man ruošė narvelį, kabino hamakus, turėjau laiko apsižvalgyti ir nuspręsti, kas čia man nepatinka, ir ką noriu pakeisti savo namuose. Apsišniukštinėjau visus pakampius ir pirmiausiai kas man nepatiko, tai kilimas!!! Greit suradau patogią vietelę ir pridariau i kampą, po kiek laiko vėl sugrįžau į tą pačią vietą, bet ten jau stovėjo tualetas. Aš jį pastūmiau ir vėl padariau į tą pačią vietą ir guksėdamas nuvariau į savo narvą. Įlipu ir žiūriu: aha, stovi indeliai su maistu ir vandeniu, aišku man šitoje vietoje jie netinka, išstumdau viską taip kaip aš noriu, žinoma ir visą vandenuką taip pat išpilstau. Kadangi jau pavargau, einu poguliuko. Tik įlipu i hamaką, žiūriu ateina šeimininkė, pasiruošusi sutvarkyti mano narvą. O aš jai tik šast ir įkandu iki kraujo į ranką. Nėra čia reikalo kaišioti rankas kai aš susiruošiu miegoti....Nagi išsimiegu ir vėl galvytė mano dirba: mintys sukasi, nusprendžiu paragauti koks hamako skonis! Pakramtau, ogi girgžda dantyse, na taip galvoju, pripirko sintetinių hamakų... Kol manęs niekas nemato, gerokai jį apgriaužiu, o atėjus šeimininkei, apsimetu kaip niekur nieko ir gulėdamas hamake sau rąžausi ir džiaugiuosi gyvenimu. Kai tik šeimininkė bandė išvalyti mano atliktus gamtinius reikalus, dar kartą segiau jai į ranką! Kagi greit mano narvelyje buvo pakabintas kitas hamakas, bet vėlgi sintetinis!!! Sutvarkiau ir jį, daug daug skylučių jame pridariau ir visgi ji suprato, kad man nepatinka hamakai is sintetinių audinių! Ir nupirko man tokį.... tokį... gražų su kailiuku hamaką :) Nuo tos akimirkos, jis tapo mano mylimiausiu hamaku :) Kadangi kuo puikiausiau išstumdydavau savo vandenuko ir maisto indelius, greit jie buvo pakeisti į prisukamus prie narvo grotelių, štai ir mano narvelis įrengtas pagal mano skonį.

Kagi imamės darbo toliau... kilimo vis nepamirštu, sistemingai darau į tą pačią vietą. Ir atėjo laikas baldams ir daiktams, kurie būna padėti ne savo vietoje: visas rastas šeimininko kojines prie lovos paslepiu, ant stalo esančius visus daiktus numetu ant žemės: tikrai ne vieta distancinio pulteliui ar stiklinei ant stalo. Pagal mano gyvenimo ypatumus pas mane turi būti tvarka, taigi mano užduotis išmokinti šeimininkus tvarkos. Kiekvieną dieną apvaikštau kambarius ir aptikrinu ar niekur nėra daiktų ne savo vietose. Tvarkos išmokiau greitai! Bet va su baldais sunkiau, nagi kokie čia pas mus baldai – odiniai. Nesveika nei gulėti ant jų, nei sėdėti. Įnirtingai užsiropštęs kiekvieną dieną kasu, kasu ir kasu, kol pavyksta prakasti mažą skylutę, o tada į darbą paleidžiu dantukus. Su kiekviena diena skylutę padidinu. Vieną rytą atsikėlęs pamačiau, kad ant lovos kur buvo skylutė, uždėtas pufas, kad daugiau nedraskyčiau, ogi labai sunkus tas pufas ir kaip jie nepagalvoja, kad man nėra šansų jį nustumti... Gerai, tuomet įsisuku į lovos porankius ir ten greitai atsiranda dar viena skylė..... Ir visgi viršus mano pasiektas! Mūsų namučių baldai keičiami! Ir man, Trioškiukui teko garbė išsirinkti svetainės baldų gobeleną. Ar jūs įsivaizduojate, ką man reiškia, būnant paprastam šeškui išsirinkti baldus tokius kokius aš noriu? Atvežė man šeimininkai bent 10 rūšių gobeleno, sudėjo juos ant žemės ir per savaitę laiko aš turėjau apsispręsti, kurie gobelenai man priimtiniausi. Žinoma jau baldų dizainą ir gobeleno spalvą leidau išsirinkti patiems šeimininkams.

Išaušo graži saulėta diena.... Tik nesupratau, kas tada vyksta. Šeimininkai pradėjo krautis daiktus, viską pakuojasi.. O aš reikalų pilnas: sekioju jiems iš paskos, vis tos durys man maišosi, vis kažkas manęs nepastebi ir nori su jomis mane prispausti, bet aš stengiuosi neatsilikti bėgioju guksėdamas, pradedu suprasti, kad čia vyksta kažkas gero, ir atvažiuojame mes į nematytą man namą, dar mano neiššniukštinėtą. Va čia tai geras pagalvoju, dabar tai jau turėsiu darbelio :) Įeinam, paleidžia mane ant žemes ir sako: Trioškiuk, čia mūsų naujieji namučiai, kurie pritaikyti gyventi šeškiukams: čia nėra jokių kilimų, jokių skylių kur tu galėtum užlysti, lengvai atidaromų spintelių ar spintų durelių. Gėlės čia visos saugiai sudėtos ant palangės, taigi čia tavo naujieji namučiai. Tada aš palengva apeinu visus pakraščiukus, apeinu visą perimetrą ir tada su džiaugsmingu pasiguksėjimu, bėgu tiesiai pas šeimininkus. Įvertinus naujų namučių stovį, supratau, kad tikrai viskas įrengta būtent taip, kad man būtų saugiausia. Bet pagalvoju, jog visgi iki galo savo šeimininkų dar neišauklėjau, ir toliau kiekvieną dieną juos mokiau sveiko gyvenimo būdo. Ir visgi man pavyko juos išmokinti nemūvėti rūbų pagamintų iš sintetikos, šlepečių guminiais padais, ar kojinyčių sintetinių. O žinot kaip aš juos mokinau? Pareina šeimininkė apsirengusi sintetiniais rūbais, paima mane ant rankų, o aš jai ir kandu į tą ranką. Šeimininkas vaikšto su šlepetėm, kurių padas guminis arba pagrąžinimai iš sintetikos, pradedu iš kart jas griaužti. Jei šeimininkė vaikšto su kojinaitėmis iš sintetikos, kandu jai į kojas, jeigu persirengia rūbais trikotažiniai ar medvilniniais, arba sintetines tapkutes pakeičia į vilnones kojinaites iš kart atstoju, nebekandu nei į kojas, nei į rankas. Tik negalėdavau susilaikyti nekandęs mūsų svečiams. Taigi beveik kas antras atėjęs rengdavosi sintetiniais drabužiais, bausdavo mane. Uždarydavo narve, sakydavo, kad esu negeras šeškiukas, kad šitaip elgiuosi, bet man kas, uždaro narve, na ir kas, aš einu sau miegoti ir viskas.

Neskaitant visų mano krečiamų išdaigų esu labai meilus, būčiuotis – tai kažkas fantastiško. Kiekvieną rytą tik pramerkęs akis ir pamatęs tupinčią prie narvo šeimininkę visada ją išbučiuoju, visus žandukus nubučiuoju ir lupytes. Žinoma kol buvau jaunas, tai bandydavau kasti, bet mane išmokino bučiuotis: paimdavo mane, suspausdavo su savo rankyte mano burnytę ir bučiuodavo man į nosiuką, taip aš supratau, kad reikia ne kasti, o bučiuotis.

Visada jaučiu kada mano šeimininkei liūdna ar tiesiog kamuoja depresija... Tada nuo jos neatsitraukiu, užsilipu ant krūtines ir tiesiog guliu, o ji mane glosto. Tai nuima jos širdies skausmą ir ji pradeda šypsotis, o tai man yra didžiausias džiaugsmas!

Daug vasarą keliaujame: važiuojam prie jūros, nebijau aš nei bangų, nei jūros ošimo, visada šoku į ją ir maudausi, o smėlis hm... Kaip ten faina, vis kasu ir kasu urvus. O mūsų namučiai pušyne: einam į mišką pasivaikščoti, kiek ten smagumynų, laipioju per šakas, vis bandau įlipti į medį, aišku man nepavyksta, nes aš gi nesu katinas :) Šalia mūsų poilsiavietės yra žmonių su negalia stovykla. Tie žmones visada norėdavo mane palaikyti rankose. Leisdavo mano šeimininkė mane paimti į rankas, jausdavau kaip jų širdys plaka, nors pasakyti dažnas net negali. Bet matydamas jų šypsenas veide labai džiaugdavausi. Kol mes atostogaudavome, kiekvieną vakarą eidavome jų aplankyti ir išvysti jų šypsenas.

Išaušo viena diena, pati nesmagiausia mano gyvenime, susirgau.... diagnoze kraupi... Limfoma, taip diagnozavo Rygos vet. gydytojai. Likusias mano gyvenimo dienas mane gydė pats nuostabiausias ir geriausias vet. gydytojas Raimondas. Kantriai kentėjau adatų dūrius ir apžiūras, stengiausi būti ramus, kad mano mylima šeimininkė mažiau pergyventų. Netgi leidžiant šeimininkui vaistus bučiuodavau savo šeimininkę ir net nekruptelėdavau. Neilgai gyvenau su tokia liga, bet stengiausi, kovojau... Kojytes neklausė, sunku buvo vaikščioti, bet aš pedantiškai visus gamtinius reikalus atlikdavau tik tam skirtose vietose. Norėjau parodyti, kad aš stiprus, nors kol buvau sveikas dažnai ir pro šalį padarydavau. Palikau savo mylimą draugą Čikutę, kuri kiekvieną rytą išbučiuodavo mano žandukus ir ausytes, su kuria daug gražių dienų praleidau, miegodavome vienam hamake ir krėsdavome pokštus kartu.

Išejau...Išejau kur amžinas pavasaris. Palikau savo šeimininkus su didžiuliu skausmu širdyje.... Mano kūnelį kremavo ir pelenus išpylė į jūrą. Ilsiuosi ten, kur visas savo vasaras leisdavau kartu su mane be galo mylinčia šeima, ten kur mane amžinai globos mano mylima jūra.. Išėjau, bet visada visada būsiu gyvas savo šeimininkų prisiminimuose ir širdelėse... Su meile, Trioškiukas.


Mirties priežastis: limfoma

Autorius: ErikaPublikacijos data: 2011-Jan-16, 18:54

Šis ir kiti straipsniai, patalpinti tinklapyje ferret.lt, yra autorių bei inFerretGroup nuosavybė, saugoma Autorių ir gretutinių teisių įstatymo. Norėdami panaudoti šio straipsnio ar jo dalies informaciją susisiekite su mumis ferret@ferret.lt. Gerbkime vieni kitų darbą!


Į viršų...

Narių tinklapyje:
+ svečių: 47

inFerretGroup, Šeško Klubas © 2007-2017. Visa tinklapyje patalpinta informacija saugoma įstatymo. Informacijos arba jos dalies kopijavimas galimas tik gavus raštišką autoriaus sutikimą.

inFerretGroup Tinklapio struktūra Informacijos naudojimo sąlygos ferret@ferret.lt