Alergija... Ką daryti?

Jūs nusprendėte įsigyti šunį, katę o gal šešką? O gal jūsų namuose jau gyvena kuris nors iš jų, tačiau, vieną liūdną dieną, jūs netikėtai supratote, kad jūsų akys ėmė niežėti visai ne dėl to, jog susigraudinote, pastovus čiaudėjimas nereiškia "teisybę pagalvojau", o išbertas veidas – ne citrusinių vaisių perdozavimas? Trumpai tariant – jums išsivystė alergija augintiniui.

Prieš imantis kokių nors drastiškų veiksmų, pirmiausia pasiaiškinkime - kas gi yra ta alergija.

Kalbant “moksliniais” žodžiais, alergija – nespecifinis jūsų imuninės sistemos atsakas į svetimus baltymus, patekusius į jūsų organizmą. Tai arba per daug audringa, arba tiesiog neteisinga organizmo reakcija į svetimkūnius baltymus. Šiame straipsnyje mes nesigilinsime į šį, ne iki galo mokslininkų ištirtą reiškinį, o tiesiog pamėginsime pasiaiškinti kas būtent sukelia tokią organizmo reakciją.

Dažnai klaidingai manoma, kad alergija katėms yra specifinė ir jai pasireiškus nebebus alergijos kitiems gyvūnams (šunims, graužikams, ar šeškams). Iš tikrųjų alergija negali pasireikšti tik tam tikrai gyvūnų rūšiai.

Alergiją sukelia ne šeškas, šuo ar katė. Problema atsiranda tuomet, kai į šeimininko organizmą patenka jo augintinio baltymai. Iš kur gi jie atsiranda ir kaip jie papuola į "vidų"?

Labai daug baltymų yra perdžiūvusiose seilėse, mažiausiose (mikroskopinėse) šlapimo, kailio ir kraujo dalelėse, jų taip pat yra epitelyje (paviršutinis odos sluoksnis, kuris nuolatos atsinaujina). Pabandykime pažiūrėti konkretų atvejį: karšta, šuo iškiša liežuvį, jums nepastebint seilių dalelės sklinda po butą. Apie tai, jog jose yra daug baltymų, žinome dar iš mokyklos laikų. Praėjus kuriam laikui seilių dalelės išdžiūva. Kažkas praėjo per kambarį ar tiesiog papūtė vėjas (skersvėjis), dulkės pakilo (kartu su minėtomis mikrodalelėmis) ir... Didžiausia tų dalelių koncentracija yra būtent dulkėse - jos gerai prisitvirtina ir lengvai keliauja.

Tai ką gi dabar daryti šeško ar kito gyvūno šeimininkui? Atsikratyti mylimo augintinio? Sprendimas gana radikalus, bet ar gi galima lengvai įsivaizduoti išsiskyrimą su tuo, kas tapo jūsų širdies ir sielos dalelyte? Nors, atvirai kalbant, faktai rodo, jog toks radikalumas atneša labai mažai naudos. Juk, kad ir kaip kruopščiai jūs besitvarkytumėte – dulkės išlieka metų metus. Tenka keisti būstą, tačiau nelengva surasti tokį, kuriame nebūtų gyvenę jokie gyvūnai...

Susipažinkite su galimų veiksmų variantais, pasirinkite sau tinkamus ir tegul Jūsų namuose gyvena mielas širdžiai ir sielai pūkuotukas.

• Nemaudykite augintinio patys. Nešukuokite gyvūno išdžiuvus jo plaukui. Taip jūs išvengsite ilgalaikio kontakto su alergenais
• Paglosčius ar pamylavus savo gyvūnėlį – nusiplaukite rankas, veidą, praskalaukite burną, išvalykite nosies ertmes (išsišnypškite). Nuplaukite svetimkūnius baltymus nuo gleivinių, mat tokiu būdu jie greičiausiai patenka į jūsų organizmą.
• Nekontaktuokite su augintinių maistu ir vitaminais. Gali būti, kad jie sustiprins alerginę reakciją arba išprovokuos jos atsiradimą, nes jų sudėtyje yra labai daug baltymų.
• Pasistenkite neleisti savo gyvūnėlio į miegamąjį (ant patalynės, pagalvių).
• Panaikinkite skersvėjį, kad oro srautas negalėtų pernešti dulkių iš žvėrelio guolio į jūsų kambarius, miegamąjį.
• Naudokite oro drėkintuvus, kondicionierius su NANO filtrais, taip pat reguliariai ( t.y. ne mažiau kaip kartą per dieną) valykite dulkes ir pašluostykite grindis drėgna šluoste. Labai gerai jei turite dulkių siurblį su vandens filtru. Jis valo orą ir sulaiko dulkes bei mikrodaleles, neleisdamas joms pasklisti ore.
• Ir be abejo, vartokite anti alerginius vaistus, kuriuos skirs gydytojas.

Sutikite, juk šie veiksmai visai nesudėtingi. Tačiau jie gali padėti. Jeigu ne visai pašalinti susirgimą, tai bent sumažint alerginę reakciją iki minimumo ir leisti džiaugtis mylimo augintinio išdaigomis.