Elementorius apie šeškus
Pradžiamokslis naujokams. Trumpai apie tai, kas yra šeškas, keliais žodžiais.
Naminis šeškas (arba fretka) - tai prijaukintas juodasis šeškas, dažnai dar vadinamas miškiniu šešku. Šis gyvūnas nedidelio ilgio, trumpomis kojomis. Jo kūnas labai lankstus, su ganėtinai ilga uodega ir padengtas labai tankiu kailiu. Šeškų patinai žymiai stambesnis už pateles, nežymiai gali skirtis ir priešingų lyčių charakteriai.
Nors visų laukinių šeškų spalva yra labai panaši (tamsiai ruda su juoda), naminių šeškų spalvų gama labai plati ir varijuoja nuo visiškai baltos iki beveik juodos. Šie gyvūnai gamtoje lengviau iškenčia šaltį negu karštį ir yra labai judrūs. Jų gyvenimo būdas - naktinis ir pusiau urvinis. Dėl to šeškai yra trumparegiai, jų uoslė, klausa ir lytėjimas žymiai geriau išvystyti už regėjimą.
Viena pirmųjų asociacijų ateinančių į galvą žmogui, nesusidūrusiam su naminiais šeškais - smarvė. Susiformavęs stereotipas, kad šeškas smirda, nėra visiška tiesa. Čia reikia aiškiai atskirti du dalykus: gyvūno kvapą - švelnus muskuso kvapas dažnai lyginamas su medumi, ir paleistą "dvokutį" iš analinių liaukų. "Dvokutis" - tai aitrus, gretai pasklindantis kvapas, paleidžiamas iš jau minėtų liaukų, kai gyvūnas stipriai susijaudina arba išsigąsta. Auginami namuose šeškai labai retai paskleidžia šį kvapą. Analines liaukas galima, tačiau nebūtinai, pašalinti chirurginiu būdu. Šeškų šlapimas ir išmatos, lyginant su kačių, kvapo beveik neturi.
Šešką galima laikyti dideliame narve arba kambaryje. Gyvūnas laikomas narve turėtų būti paleidžiamas palakstyti po patalpą ir pažaisti kasdien kiek tik įmanoma ilgesniam laikui. Patalpą, kurioje gyvena šeškas arba yra paleidžiamas palakstyti, reikia tinkamai paruošti. Uždaryti siaurus praėjimus už baldų ir po jais, buitiniais prietaisais ir t.t. Atidaryti langai ir balkonai turi buti neprieinami šeškui, kad jis negalėtų iškristi.
Šeškai per parą miega apie 16 valandų, todėl miegamojo įrengimas - labai svarbus. Gyvūnui tikriausiai labai patiks, jei pakabinsite hamaką. Jei neturite, galite patiesti savo seną nebenešiojamą drabužį. Jeigu šeškas gyvena narve, galite padaryti namelį, urvo imitaciją, kuriame gyvūnas galėtų pasislėpti. Jei šeškas gyvens kambaryje, miegojimui pats susiras uždarą jaukią vietelę, kur nors už jūsų lovos ar po spinta. Atsibudę šeškai yra labai aktyvūs, smalsūs ir jų smegenims nuolat reikia protinės veiklos, todėl aktyviuoju paros laiku šeško gyvenimą reiktų paįvairinti žaislais. Čia jums padės įvairūs vamzdžiai, tuneliai iš kurių galima padaryti ištisus labirintus, dėžutės ir visa kita, ką tik sugalvosite. Svarbu, kad visi šie dalykai būtų pritaikyti ir saugūs jūsų gyvūnui.
Kasdienė šeškų priežiūra nėra labai sudėtinga. Svarbiausia pasirūpinti, kad gyvūnas visada turėtų valgyti ir gerti. Kartą per dieną išvalyti jo dėžutę-tualetą. Kartą per savaitę pakeisti guolį. Maždaug kartą į dvi savaites nukirpti nagus. Kartais išmaudyti. Laisvalaikiu su šešku galima pasivaikščioti parke ar miške, tik nepamirškite, kad šiais atvejais pavadėlis būtinas, kitaip gyvūnas gali lengvai pabėgti.
Šeškai yra plėšrūnai. Gamtoje jie maitinasi graužikais, kartais paukščiais, varlėmis. Retais atvejais netgi stambiais vabzdžiais. Labai svarbus tinkamas maitinimas. Namuose šeškus galima maitinti specialiai jiems pritaikytu maistu arba maistu skirtu mažiems kačiukams, o taip pat ir natūraliais mėsos produktais. Neteisingai maitinamas šeškas greitai nusilpta, lengvai suserga įvairiomis ligomis, o mažiems šeškiukams, neteisingos mitybos atvejais išsivysto rachitas.
Pateles, kurios nebus veisiamos, būtinai reikia kastruoti (cheminiu arba chirurginiu būdu). Prasidėjus rujai ir nesiporuojant apie 90% patelių ruja savaime nesibaigia. Prasideda užsitęsusi ruja, kurios metu dėl padidėjusio estrogenų kiekio sutrinka eritrocitų, leukocitų ir tro mbocitų gamyba. Dėl sumažėjusio jų kiekio patelė gali susirgti aplastine anemija (populiariai vadinama mažakraujyste), nusilpti, susirgti ir netgi numirti.
Sezono metu subrendusių patinų riebalinių liaukų veikla suaktyvėja, jie įgauna stiprų muskuso kvapą ir pradeda šlapimu žymėti teritoriją. Todėl veisimui nenaudojamus patinus taip pat rekomenduojama kastruoti cheminiu arba chirurginiu būdu.
Kaip ir kates, šeškus galima pripratinti prie dėžutės-tualeto.
Šeškai – labai protingi ir gudrūs gyvūnai. Jie greitai supranta ko iš jų tikimasi, kas jiems draudžiama ir pan., tačiau beveik visada jie vadovaujasi taisykle „nepagautas - ne vagis". Šeškai lengvai prijaukinami, draugiški ir žaismingi. Patikimų veisėjų veisti naminiai šeškai nuo pat mažens yra draugiškai nusiteikę žmonių atžvilgiu. Įsigijus jų nereikia pratinti prie žmogaus, mokyti nesikandžioti ir panašiai. Parduotuvėse parduodami šeškai dažniausiai yra atvežti iš didelių kaimyninėse šalyse esančių fermų, todėl vadinti juos naminiais ne visiškai teisinga. Paprastai reikia šiek tiek laiko, kol gyvūnas įgija pasitikėjimą žmogumi, išmoksta, kad kandžiotis nedera ir kita. Retais atvejais tokių gyvūnų prijaukinti nepavyksta.
Tai pakankamai tylūs gyvūnai, savo džiaugsmą išreiškiantys negarsiu gugavimu, o nepasitenkinimą šnypštimu. Ypatingai retais atvejais, netyčia užgavus ir labai stipriai išgąsdinus gyvūną, galima išgirsti klyksmą, kuris dažnai yra lyginamas su žuvėdros riksmu.
Galima laikyti daugiau nei vieną šešką. Tik labai retais atvejais pasitaiko tarpusavyje nesuderinamų individų. Paprastai jie greitai susidraugauja, kartu žaidžia miega ir valgo. Puiki draugystė, kurioje šeškas tikriausiai dominuos, galima ir su šunimis bei katėmis.
Tai beprotiškai išdykę gyvūnai, slapstantys maisto likučius ir smulkius jiems patikusius daiktus. Su malonumu besikapstantys gėlių vazonuose, pridarydami rūpesčių šeimininkams. Yra keli šios problemos sprendimo būdai, bet pats paprasčiausias – gėles pastatyti ten, kur šeškas jų nepasiektų .
Didelį pavojų šeškams namuose kelia tam tikri daiktai. Kruopščiai surinkite bet kokius smulkius daiktus bei gaminius iš latekso, gumos, paralono, kaučiuko ir pan. Žaisdamas su jais, šeškas gali netyčia praryti atkąstus gabalėlius, kurie užkimš žarnyną, o pasekmės gali būti labai liūdnos.
Kartą metuose šeškus reikia skiepyti nuo maro ir pasiutligės. Tam naudojamos šunims skirtos vakcinos. Taip pat reikia atidžiai stebėti gyvūno elgesį, savijautą, kailio struktūrą ir išmatas, nes nukrypimai nuo normos gali reikšti ligą. Tokiais atvejais reikia kreiptis į veterinarijos gydytojus. Nepamirškite, kad šeškai, kaip naminiai gyvūnai, pasaulyje pradėti auginti palyginti neseniai, todėl dažnai trūksta išsamios informacijos apie jų ligas bei gydymo būdus.