Šeškų mitybos poreikiai

Gamtoje šeškų mitybos racionas nėra platus. Šie gyvūnai – tai grynieji plėšrūnai (angl. - obligate carnivore), kurių dietą sudaro tik mėsa. Pagrindinis šeškų grobis gamtoje – smulkūs graužikai, tokie kaip pelės ir pelėnai, rečiau paukščių kiaušiniai, bei jų jaunikliai, dar rečiau varliagyviai, žuvys ir stambūs vabzdžiai. Be aukų skrandžio turinio, augalinės kilmės maisto šeškų racione nėra.

Evoliucijos metu anatomiškai ir fiziologiškai šeškai gerai prisitaikė prie tokio mitybos raciono. Jų virškinamasis traktas gana trumpas ir maisto virškinimas bei įsisavinimas vyksta labai greitai. Tam kad maistas būtų pilnai suvirškintas tereikia 2-4 valandų. Būtent todėl šeškams gyvybiškai svarbi specifinė ir lengvai įsisavinama dieta. Šeškai neturi aklosios žarnos, dar vadinamos celiuliozės virškinimo talpykla, o storojo žarnyno mikroflora - ganėtina skurdi. Dėl šių priežasčių šeškai negali suviškinti didesnio kiekio augalinės kilmės maisto.

Akivaizdu, kad ideali naminių šeškų dieta turėtų būti tokia pati kaip jų laukinių giminaičių – sudaryta iš smulkiųjų graužikų. Su tuo sutinka visi šeškų maisto racionio tyrinėtojai.

Deja, dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir etikos bei moralės klausimus, ne visuomet savo augintiniui galime užtikrinti tokią dietą. Todėl labai svarbu surasti alternatyvų maitinimo būdą, kuris patenkintų šeško maistinius poreikius ir būtų sudarytas iš lengvai gaunamų komponentų.

Šeškų mitybos poreikiai pradėti tyrinėti gana seniai. To priežastis buvo kailinė žvėrininkystė. Siekta sužinoti kaip išgauti kuo geresnį kailį kuo mažesnėmis sąnaudomis. Vienas pagrindinių tyrimų uždavinių buvo nustatyti maksimalų kailio kokybei nekenkiantį, kiek galima pigesnio maisto kiekį. Kadangi augalinės kilmės maistas pigesnis, tokiuose racionuose buvo gausu įvairių grudų ir pan.

Savaime suprantama, kad tokios dietos netinka naminiams šeškams, kadangi jos negali užtikrinti ilgos gyvenimo trukmės ir tinkamos gyvenimo kokybės. Šeškų, būtent kaip naminių gyvūnų, mitybos poreikiai pradėti tyrinėti tik šiek tiek daugiau nei prieš 10 metų. Daugiausia tyrimų buvo atlikta JAV ir Kanadoje, t.y. šalyse, kuriose naminių šeškų augintojų skaičius sparčiai augo ir tokiu būdu suteikė prasmę tokiems tyrimams.

Šeškų energijos poreikiai

„Įprastu“ laikotarpiu, namuose auginamų šeškų energijosi poreikiai sudaro 200-300 kkal (vidutiniškai 250 kkal) per parą 1 kilogramui kūno svorio. Nėštumo ar maitinimo metu, energetiniai šeškų poreikiai gali išaugti 6-10 kartų.

Baltymai

1995 metais Kanados zoologai nustatė, kad juodakojo šeško (Mustela nigripes) gamtiniame maisto racione, kuris susideda iš prerijų šuniukų (pagrindinis šio žinduolio grobis), yra 42.5% baltymų. Juodakojo šeško ir miškinio šeško (dar vadinamo juoduoju šešku) mitybos poreikiai labai panašūs. Nežiūrint į tai, kad miškiniai šeškai vietoje prerijų šuniukų medžioja peles ir pelėnus, baltyminė šio maisto išraiška beveik tokia pati.

Šiuo metu dauguma tyrinėtojų laikosi vieningos nuomonės, jog šeškų racioną turi sudaryti 32-40% baltymų (sausoje medžiagoje). Neštumo, maitinimo ir augimo metu šis poreikis dar padidėja. Tiesiog įdomumo dėlei atkreipsime jūsų dėmesį į tai, jog jautienoje yra apie 19% įsisavinamų baltymų, jaučio ir kiaulės širdyje apie 14%, o stumbrėje ir stauridėje apie 17%.

Verta pastebėti, jog straipsnyje kalbame ne apie baltymus apskritai, o tik apie įsisavinamus baltymus. Lengvai įsisavinami baltymai aptinkami paukštienoje, kiaušiniuose ir kai kuriose atlantinėse žuvyse. Priešingai nei gyvulinės kilmės, augalinės kilmės baltymai (pavyzdžiui sojos) beveik neįsisavinami, o kai kurie specialistai teigia, jog šių baltymų perteklius skatina šlapimo takų akmenų susidarymą. Būtent augalinės kilmės baltymai dažniausiai sutinkami ekonominės klasės pašaruose (tokiuose kaip Whiskas, Kitekat, Pedigree, Friskies ir kt.), todėl maitinti savo augintinių šiais pašarais jokiais būdais negalima.

Riebalai

Riebalai – pagrindinis energijos šaltinis. Šeškų racioną turi sudaryti 20-30% lengvai įsisavinamų, būtinai gyvulinės kilmės, riebalų.

Riebalai taip pat yra nepakeičiamas riebiųjų rūgščių, iš kurių 2 svarbiausios ir nepakeičiamiausios – omega-6 (linolio) ir omega-3 (alfa linoleno), šaltinis. Labai svarbus yra ne tik šių rūgščių kiekis, bet ir jų santykis. Manoma, kad geras šių rūgščių santykis maiste yra nuo 2:1 iki 3:1. Pavyzdžiui, žemės ūkio paukštienoje yra apie 60% linolio rūgšties ir apie 22% alfa linoleno rūgšties (santykis 2.7:1), o jautienos riebaluose - 52% ir 4% (santykis 13:1).

Jei riebalų kiekis racione nepakankamas, sutrinka riebalų apytaka, dėl to atsiranda kailio problemos, pasireiškia išsekimas ir t.t., tačiau jų perteklius taip pat gali būti kenksmingas. Per didelis riebiųjų rūgščių kiekis gali sukelti steatitą dar vadinamą pansteatitu (anlg. Steatitis, yellow fat desease) - riebalinio audinio uždegimą.

Ląsteliena ir angliavandeniai

Priešingai nei įprasta manyti, esant pakankamam riebalų ir baltymų kiekiui maisto racione, angliavandeniai jame nebūtini. Kai kurių specialistų nuomone, per didelis angliavandenių kiekis skatina insulinomos (kasos naviko) vystymąsi.

Gamtoje šeškai neėda augalinės kilmės maisto, išskyrus nedidelius kiekius esančius jų aukų skrandžiuose, dėl to jų virškinimo sistema tiesiog neprisitaikiusi efektyviai įsisavinti tokios kilmės maisto. Kaip jau buvo minėta, šeškai neturi aklosios žarnos, o tai reiškia, kad jie nepajėgia virškinti ląstelienos. Patekusi į organizmą ji faktiškai nepakitusi pašalinama kartu su išmatomis, todėl jos perteklius tik apsunkina virškinimo procesą. Ląstelienos kiekis maisto racione neturėtų viršyti 2% . Tai labai mažas ląstelienos kiekis ir netgi kokybiškuose kačių pašaruose labai dažnai jos būna daugiau.

Reziumė

Šeškų racioną turi sudaryti legvai įsisavinamas gyvulinės kilmės maistas, turintis apie 34-40% baltymų, ne mažiau 22% riebalų ir ne daugiau 2% ląstelienos.

Naudota literatūra:

1. Bauck L. New Ideas in Feeding Ferrets // The F.A.I.R. Report. - vol. 10. -Nr. 2. - 2002. - p. 1-9.
2. Fox J.G. Biology and Diseases of the Ferret. - Baltimore: Williams and Wilkins, 1998. - 568 p.
3. Willard T.R. Ferret Nutrition // International Ferret Newsletter. - Nr. 13. - 1997. - p. 8-10.
4. Willard T.R. Advanced Ferret Nutrition // International Ferret Newsletter. - Nr. 18. - 1998. -p. 9-15.
5. Willard T.R. Ferrets, the fastest growing pet // International Ferret Newsletter. - Nr. 31. - 2002. - p. 11-12.