Šeškas - nuo gimimo iki senatvės

Kaip ir kiekvienas gyvas organizmas - šeškas gimsta, auga, vystosi, bręsta, kol galop ima senti ir miršta. Šis straipsnelis apie svarbiausius šeškų amžiaus tarpsnius.

Šeškiukų gimimas

peržiūrėti šį šeškiukų gimimo video youtube

Šeškiukai gimsta po 6 savaites trukusio nėštumo. Paskutinėmis nėštumo dienomis, priglaudus ranką prie šeškės pilvo, galima jausti ten esančių vaikų judesius ir netgi juos pamatyti.

Ką tik gimę šeškiukai ima cypsėti - tai signalas motinai, kad reikia pasirūpinti vaikais, juos nuprausti, nukąsti virkšteles ir nesupainioti su placenta, kuri yra suvalgoma. Jeigu naujagimis necypsi arba motina yra kurčia, šeškė nesirūpins vaikais arba netgi juos nužudys. Šeškiukai gimsta akli, kurti, padengti švelniais, plonais ir trumpais plaukeliais, sveriantys 6-12 gramų. Jie gali kilnoti galvą, sukti kūną, šliaužti. Optimalus šeškiukų kiekis vadoje yra 4-7, tačiau gali būti ir 12, retais atvejais dar daugiau.

Maitinimasis paprastai prasideda, kai visi vaikai jau yra gimę ir dažniausiai praėjus keletai valandų po gimimo.

Nevalgę šeškiukai gali išbūti 12 valandų nuo gimimo, vėliau jie ima silpti, o jų svoris kristi.

Pirmos 2 savaitės: 1-14 dienos

Pirmosiomis savaitėmis pagrindinis šeškiukų darbas - maitintis motinos pienu ir miegoti. Skirtingai nei šuniukams ar kačiukams, šeškiukams nėra jokių pieno pakaitalų, kuriais būtų galima juos išmaitinti pirmosiomis jų gyvenimo savaitėmis. Teoriškai, esant reikalui galima būtų mėginti maitinti šeškiukus kačiukų ar šuniukų pieno pakaitalais, tačiau naujagimiai šeškiukai yra tokie maži ir tokie trapūs, kad nėra žinoma atvejų, kad kam nors būtų pavykę be šeškės motinos arba surogatinės motinos pagalbos išmaitinti šeškiuką nuo pirmųjų gimimo dienų. Vėliau, su kiekviena diena, šeškiukai auga ir tikimybė juos išmaitinti staiga netekus motinos arba jos pieno (pvz. mastito – pieno liaukų uždegimo atveju) didėja. Pirmomis savaitėmis vaikai yra visiškai priklausomi nuo motinos. Naujagimiams motina reikalinga ne tik maitinimui, bet ir kūno temperatūros palaikymui, kadangi gyvenimo pradžioje patys jie to padaryti negali. Šeškė nepalieka lizdo arba palieka jį labai trumpam. Šeškei palikus lizdą, vaikai „sukimba“ vienas su kitu ir laikosi vienoje krūvoje (žiūr.pav.) Mokslininkai D. Ternovskis ir J. Ternovskaja pavadino šį reiškinį „susikabinimo refleksu“. Įdomu taip pat pastebėti, kad jeigu aplinkos temperatūra labai aukšta, šeškiukai priešingai – ne susispiečia į krūvą, o išsiskirsto po lizdą.

Kol šeškiukai minta tik pienu, be motinos pagalbos negali išsituštinti. Tuo metu motina laižydama pilvą ir išeinamosios angos sritį, stimuliuoja tuštinimąsi, tuo pačiu suvalgydama vaikų išmatas – taip ji palaiko švarą lizde (tai matyti filmuke 12-tą dieną).

Šeškiukai turi labai stiprų savotišką kvapą, kuris veisimo namuose sąlygomis – jaučiasi visoj patalpoje. Vieniems tas kvapas patinka, kitiems yra labai nemalonus. Kvapas atsiranda dėl odos liaukų (lokalizuotų sprando srityje) veiklos (2). Šios liaukos nustoja veikti užaugus kailiukui.

Ar ką tik gimęs šeškiukas yra patinas ar patelė galima atskirti pagal genitalijas, o pagal užmerktų akių spalvą nustatyti ar šeškiukas yra albinosas ar ne. Pastelinio ar sabalinio atspalvio šeškiukas, pagal plaukelius jau galima atskirti maždaug nuo 3-4 dienos: sabaliukų plaukeliai ima pilkėti, pastelinukų lieka šviesūs.

Per pirmąsias 2 savaites keičiasi šeškiukų išvaizda - pradeda augti vaikiškas kailiukas: baltas albinosams, kreminis pasteliniams ir pilkas sabalams.

Smarkiai auga šeškiukų svoris: jis gali padidėti 5-6 kartus.

Elgsena šiuo laikotarpiu keičiasi mažai. Mažyliai pradeda aktyviau ir daugiau šliaužioti.

Vienos dienos šeškiukai, sulipę į vieną krūvą (kairėje), o išskirsčius pavieniui, jie tuoj stengiasi sulipti atgal (dešinėje)

Trečia – ketvirta savaitė: 15- 28 dienos

Jaunikliams augant, motina - šeškė laikas nuo laiko mėgina pakeisti vaikų lizdo vietą. Galbūt ji tiesiog jaučia, kad ankstesnėje vietoje vaikams jau pasidaro per ankšta, o gal būt tai instinktas iš laukinių protėvių, kuždantis jai, kad laikyti lizdą vienoje vietoje yra nesaugu. Norėdama perkelti šeškiukus į kitą vietą, mama tampa labai nerami, ima draskyti narvo grotas ar kambario duris. Išleista pabėgioti susiranda, jos nuomone, tinkamesnę vietą ir stengiasi ten nugabenti vaikus. Filmuojamoje vadoje visa šeimynėlė 14-tą dieną iš mažo narvelio buvo perkelta į didelio narvo antrą aukštą. Tačiau, kitą dieną įvyko didysis persikėlimas - vienu aukštu žemiau.

Šeškiukai toliau auga. Trečios savaitės pabaigoje jų svoris yra apie 100 g., tankėja kailiukas. Vaikai jau „šneka“ kiek kitaip nei anksčiau. Keičiasi jų skleidžiamo garso aukštumas, „žodynas“ darosi įvairesnis. Trečios savaitės pabaigoje - ketvirtos savaitės pradžioje judesiai tampa labiau koordinuoti.

Trečią savaitę dygsta pieniniai iltiniai dantys, kuriuos reikia tuojaus pat išmėginti. Filmuojamai vadai pieniniai iltiniai dantukai išdygo 15-17 dienomis, o krūminiai dantys pasirodė 21 dieną. Šiuo metu šeškiukai, kaip ir vaikai, kuriems auga dantys mėgina viską imti į burną. Kaip tik šiuo laikotarpiu šeškiukai ima kandžioti vienas kitą. Tai jų pirmieji žaidimai!

Kitas svarbus gyvenimo įvykis išdygus dantims – mišrus maistas. Jie jau gali valgyti ir mėsos gabalą, ir sausą mirkytą maistą, ir / ar konservus. Vos tik šeškiukai ima maitintis mišriai (motinos pienas ir papildomas maistas) – motinos nustoja tvarkyti jų išmatas. Šeimininko atostogos baigėsi - kakučių valymas dabar jo kasdieninis darbas.

Ketvirtą savaitę atsiveria šeškiukų ausys. Įdomus faktas, kad šeškės iki šiol buvusios tylenėmis, pradeda specifiškai guguodamos, šnekėtis su vaikais. Logiška! Kam šnekėti anksčiau, jeigu tavęs niekas negirdi? Šios vados motina pradėjo guguoti 18-tą dieną. Akys šeškiukams atsiveria šiek tiek vėliau nei ausys, tai būna apie 32-34 dieną, tačiau esant nepalankioms sąlygoms, šeškiukai atanka anksčiau. Kaip tik (galima spėti dėl per aukštos oro temperatūros) šios vados šeškiukai atsimerkė 24-29 dienomis.

Vaikams sulaukus 3-jų savaičių – patelė nori ištrūkti ir žaisti viena kas dieną. Dažnai leidžia laiką nešiodama maistą. Šeškės – motinos tampa labai greitos, visą laiką bėga kaip ”prisuktos“. Gali numesti svorį.

30-ties dienų šeškiuko pieninės iltys (kairėje) ir dvigubos iltys (dešinėje)

Penkta savaitė: 29-35 dienos

Atsivėrus ausims ir akims, staigiai ima keistis šeškiukų elgesys. Juk jie jau viską girdi ir mato! Šiuo metu jie sparčiai mokosi vaikščioti, bando nueiti toliau nuo lizdo. Augdami vaikai sudaro daugiau rūpesčių motinai, tenka prižiūrėti visą vadą neklaužadų, sugrąžinti pabėgusius iš lizdo atgal. Žaidimai jau kažkiek primena suaugusių šeškų grumtynes (filmukas 33 diena). Nors vaikai dar mielai geria motinos pieną, tačiau jau bando ragauti ir vandens (filmukas 33 diena).

Šeškiukai toliau smarkiai auga, daug valgo (net ima peštis dėl mėsos), o tuo pačiu ir labai daug tuštinasi. Paprastai vaikai nesituština į lizdą, kuriame miega, o mėgina iš jo išlipti. Pradžioje savo gamtinius reikalus atlieka kažkur netoli lizdo, o paskui palaipsniui pradeda eiti toliau nuo jo (filmukas 33diena). Šeimininko rūpestis šiuo metu nukreipti šeškiukus eiti į dėžutę.

Šešta savaitė: 36-42 dienos

Pagal išvaizdą šeškiukai savo spalva, kauke ir kūno formomis vis labiau panašėja į suaugusius. Jie jau turi švelnius ir tankius vaikiškus kailinukus. Vaikai jau gerai vaikšto, bando bėgioti, mokosi naudotis tualetu, susigalvoja naujų žaidimų, pasidaro smalsūs ir net nubėga toliau nuo lizdo. Nutolęs nuo lizdo ir pastebėjęs esąs vienas, šeškiukas ima rėkti specifiniu balsu - šauktis motinos pagalbos (filmukas 41 diena). Motina pastoviai užimta - sužiūrėti visus, pradedančius lakstyti vaikus, nelengva. Patelių darbas ne tik visus sužiūrėti, bet ir užsiimti jų auklėjimu, išmokinti visų šeškiškų gudrybių. Filmuke matosi (42 diena), kaip motina organizuoja „pažintinę ekskursiją“ toliau nuo lizdo.

Septinta - aštunta savaitės: 43- 56 dienos

Pastebimai keičiasi šeškiukų elgesys ir fizinės galimybės. Jie pešasi dėl „grobio“ ir kaip suaugę šeškai mėgina jį slėpti. Tai amžius, kai atrandami nauji žaidimai ir atsiranda poreikis tyrinėti aplinką. Nors vienam be mamos dar nedrąsu nutolti toliau nuo „namų“, bet .....nuotykiai juk taip vilioja. Žinoma, naujoje aplinkoje drąsiau su mamos palyda. Filmuke galime stebėti D ir J Ternovskių aprašytą „sekimo“ fenomeną, kai vaikai seka judantį (šiuo atveju motiną) objektą. Galbūt dėl šito instinkto šio amžiaus vaikus galima laisvai paleisti pavaikščioti po mišką: jie niekur neišsibėgioja, o galop patys sugrįžta į namais kvepiantį transporterį.

Vaikai kasdien tobulina savo fizines galimybes: mokinasi bėgioti šuoliuojant, laipioti, šokinėti. Nesvarbu, kad pirmos pastangos ne visada pavyksta, nesvarbu, kad kartais nedrąsu ir šokant nepaskaičiavus atstumo nukrentama - juk šalia yra mama, kuri padės, pamokins ir padrąsins. Filmuko pabaigoje stebime, kaip motina mokina vaikus šokinėti nuo sofos ant fotelio.

Kitas svarbus įvykis šeškiukų gyvenime – nuolatinių dantų augimas. Nuolatiniai iltiniai dantys išauga 47 -52 dienomis, o pieninės iltys iškrenta 56-70 dienomis (1). Todėl tam tikru momentu, matome dvigubas iltis, pagal kurias galime gana tiksliai nustatyti šeškiukų amžių. Beje, patelėms nuolatiniai iltiniai dantukai išauga keliomis dienomis anksčiau nei patinėliams.

7,5 - 8,5 savaitės – kritiškas laikas šeškiukų socializacijai, tiek ir su kitais šeškais, tiek ir su žmonėmis (2). Jei iki šio laikotarpio šeškiukas bus atskirtas nuo motinos ir nematys kitų šeškų, vėliau jis nežinos kaip elgtis su kitais šeškais. Auginant tokį šešką ir vėliau norint įsigyti kitą, yra didelė tikimybė, kad jų draugystei užsimegzti reikės labai daug laiko, kurio metu šeškas patirs didelį stresą, bei pastangų. Toks nesocializuotas šeškas taps isteriškas, nepriims kito šeško. Jeigu toks šeškas bus naudojamas veisime, gali iškilti problemų poravimosi metu, o patelei problemų auginant vaikus.

Šiuo laikotarpiu, jeigu norime turėti draugiškus šeškus, labai svarbus ir bendravimas su žmogumi.

Nors šeškiukai ima valgyti mišrų maistą jau būdami 3-jų savaičių amžiaus (ir norint juos jau lengvai galima išmaitinti ir paauginti be motinos), nors jie atjunka gerti motinos pieną 6-8 savaičių - motina jiems vis dar labai reikalinga kaip globėja, mokytoja. Šeškiukams reikalingi ir jų broliai bei seserys: bendri žaidimai skatina fizinį ir protinį tobulėjimą, bendravimo įgūdžius. Per ankstyvas atskyrimas nuo motinos (ypač iki 8-tos savaitės) ir pasikeitusi mityba bei aplinka, šeškiukams sukelia stresą. Pagaliau vaikai reikalingi ir pačiai mamai. Staiga atskyrus motiną nuo visų vaikų, ji tampa labai nervinga, nes jos auklėjimo darbai dar nebaigti.

Laukiniai šeškai lizdą pradeda palikinėti nuo 10-os savaitės, o visiškai į jį nebegrįžta 12-os savaičių (2). Būtent dėl šios priežasties - nepatartina atskirti nuo motinos jaunesnių nei 10-ties savaičių ir naminių šeškų.

Suaugusių dydį šeškai pasiekia būdami maždaug 16 savaičių . 2,5 - 4-jų mėnesių šeškai būna labai aktyvūs (gera griaunamoji jėga, ypač jei jų daug!) ir smalsūs. Jie pasižymi labai geru apetitu: valgo (o kartu ir tuštinasi) žymiai daugiau, nei suaugę šeškai. 3 – 5 mėnesių šeškai jau „atranda“ savo lytį. Jauni, paaugliai patinukai ima vaizduoti suaugusius patinus. Nežiūrint to, kad jų sėklidės yra neišsivysčiusios, jie gali bandyti tampyti už pakarpos pateles (ar net kitus patinus), bandyti imituoti lytini aktą. Kai kuriais atvejais, pasitaikius šalia rujojančiai patelei, toks paauglys ne tik gali ją išvesti iš rujos bet ir sukelti pseudo (netikrą)-nėštumą.

Šeškų paauglystė, tai toks laikotarpis, kuomet šeškas ne tik būna super-aktyvus, bet ir pastoviai reikia su juo užsiimti, auklėti, kad nepamirštų naudotis tualetu, vis mėgindamas šeimininką išvesti iš kantrybės.

Šeškų branda

Šeškų brendimas ir skeleto vystymąsis vyksta iki 8 mėnesių. Subrendę patinai sveria 1,2 – 2,5 kg, o patelės – 0,6 – 1,5 kg. Suaugusių šeškų svoris kinta priklausomai nuo metų laiko. Žiemos metu jie būna sunkesni, prisiaugina daugiau riebalų. Be to, ilgesnis ir tankesnis žieminis kailiukas sudaro didesnio gyvūno įspūdį. Vasaros metu šeškai numeta kažkiek svorio, o vasarinis kailiukas būna trumpesnis ir ne toks tankus. Subrendus, šeškų aktyvumas kiek sumažėja, tačiau jie visą amžių išlieka aktyvūs ir žaismingi bei mokosi krėsti naujas „šeškybes“. Be to, su amžiumi jie darosi protingesni, pasisemia patirties, geba vieni kitus kitus išmokyti naujų išdaigų.

Seksualinę brandą šeškai (priklausomai nuo gimimo laiko) pasiekia 5-12 mėnesių. Kada patinėliams prasidės sezonas, o patelėms ruja, priklauso ne tik nuo šeško amžiaus, bet ir dienos ilgumo.

Patinų sezonas

Laikomi natūraliam apšvietime, patinai dažnai (bet ne visada) sezoną pradeda apie žiemos saulėgrįžą (trumpiausios dienos). Tokiu būdu, jei šeškai yra gimę vasaros pabaigoje, jiems sezonas gali prasidėti net 5-kių mėnesių amžiaus. Sezono metu sėklidės pradeda didėti ir nusileidžia į ”krepšelius”. Patinų kailis dėl odos riebalinių liaukų veiklos įgauna specifinį, stiprų kvapą, o vėliau kailis nuo tų pačių liaukų sekreto tampa riebaluotas. Ant odos atsiranda oranžinės spalvos dėmės.

Nekastruoto patino ( ne sezone), nekastruoto patino (sezone) ir chirurginiu būdu kastruoto patino genitalijos.

Sezono metu keičiasi ir patinų elgsena - teritorijos žymėjimas šlapimu, bei sprando riebalinių liaukų sekretu (trinasi sprandu kur tik gali) tampa jų pagrindiniu darbu. Net anksčiau neguguojantys patinai ima guguoti. Visa tai daroma, siekiant privilioti pateles. Nesant šalia rujojančios patelės, toks patinas gali imti „kabinėtis“ prie nerujojančių (ar net kastruotų) patelių, tampydamas jas už pakarpos ar net mėgindamas poruotis. Sezono metu patinai gali (bet nebūtinai) pasidaryti agresyvesni.

Sezono pikas paprastai pasiekiamas sausį ir tęsiasi iki pavasario lygiadienio. Vėliau po truputi mažėja iki vasaros saulėgrįžos. Kartais patinų sezonas gali tęstis beveik ištisus metus su nedidelėm pertraukom. Sezono metu patinai nesišeria ir žieminis kailis laikosi iki sezono pabaigos. Patinai gali imti šertis per trumpas pertraukas sezono metu (tuo metu jie trumpam „pamiršta“ patiniškus „darbus“, tačiau išlieka riebaluoti ir smirdintys). Tuomet (vasaros metu) ima slinkti žieminis kailiukas, tačiau nauji plaukai gali iš karto ir neataugti. Šiuo laikotarpiu patinų išvaizda būna tikrai nereprezentacinė. Be to, sezono pabaigoje dėl sunkių patiniškų rūpesčių jie būna gerokai numetę svorį.

Tas pats patinas sezono pradžioje ir pabaigoje

Neveisiamiems patinams reikėtų atlikti chirurginę arba cheminę kastraciją. Kastruoti patinai elgiasi kaip ir nekastruoti patinai, kai jie yra nesezone. Kitaip tariant, kastruotiems patinams niekada nebūna sezono. Kastracijos nepatartina daryti anksčiau 6 mėnesių, o optimalus laikas būtų apie 8 mėnesį, kuomet šeškas jau yra pilnai subrendęs.

Patelių ruja

Rujos metu patelės lytiniai organai „išbrinksta“. Šių organų gaminamas kvapnus sekretas vilioja patinus. Kartais patelės rujos metu gali imti žymėti teritoriją. Jos skirtingai reaguoja į estrogenų poveikį - vienų elgsena visiškai nekinta, kitos pasidaro nervingos, dar kitos švelnios ar apatiškos. Kai kurios rujojančios patelės gali mažiau valgyti ir dėl to krenta jų svoris (1).

Panašiai kaip ir katėms, šeškų patelėms ovuliacija įvyksta tik po sueities su patinu. Ovuliacijai reikalingas kontaktas ir jis įvyksta praėjus 30 valandų po poravimosi, o vaisių implantacija praėjus 12-13 dienų po poravimosi. Sperma patelės organizme gali išgyventi 36-48 h (1).

Patelės lytiniai organai pradeda mažėti praėjus 3-4 dienoms po sueities ir visai susitraukia iki pirminės būsenos po 2-3 savaičių. Įvykus ovuliacijai estrogenų gamyba sumažėja bei padidėja progesteronų gamyba - tai sukelia nėštumą arba pseudo(netikrą)-nėštumą.

Jeigu laukinė šeškė (negavusi patino) iš rujos išeina savaime per 30 dienų (2), tai naminė šeškė iš rujos savaime neišeina ir vėliau gali mirti nuo aplastinės anemijos.

Neveisiamoms patelėms būtinai reikia atlikti chirurginę arba cheminę kastraciją.

Kastruotos (arba nekastruotos ne rujos metu) ir rujojančios patelės lytiniai organai

Poravimasis

Sėkmingas poravimasis, kuris baigiasi patelės nėštumu bus tik tuomet, kai patinas ir rujojanti patelė yra tam pilnai pasiruošę. Jeigu patelė poravimuisi nepasiruošusi, ji aktyviai priešinsis, šnypš ir cyps.

Jei patelė poravimuisi pasiruošusi, ji netgi gali savotiškai flirtuoti su patinu. Dažniausiai pirma sueitis įvyksta tik šeškams susitikus (patinas iš karto puola prie reikalo), o prieš antrą ar trečią sueitį jau galima ir apsikeisti keliais meiliais žodeliais. Kai kada (kaip matome filmuke), šeškai flirtuoja jau ir prieš pirmą sueitį.

Pagal patino reakciją į flirtą, patelė gali spręsti, ar patinas yra jaunas ir nepatyręs ar subrendęs ir stiprus (2). Retais atvejais, poruotis pasiruošusi patelė, gali patino neprisileisti. Visą poravimosi laiką patinas laiko patelę dantimis paėmęs už pakarpos. Poravimosi metu patinas gali guguoti, o patelė tylėti arba cypti. Poravimasis trunka 0,5-3 valandų. Kyla klausimas, kodėl gi taip ilgai? Ovuliacijos indukcijai (sukėlimui) sueitis (stimuliacija) turi būti mažiausiai 20 minučių (3). Poravimasis baigiasi patelės nėštumu (kai patelė pastoja) arba pseudo-nėštumu (kai patelė nepastoja)

Nėštumas, pseudo-nėštumas, pseudo-motinystė

Šeško patelių nėštumas trunka 40-42 dienas. Dvi savaites prieš gimdymą šeškė šeriasi, gali tapti apatiška, ima ieškotis vietos lizdui.

Jei šeškė po sueities nepastojo, prasideda pseudo (netikras)-nėštumas, kuris trunka tiek pat kaip ir normalus nėštumas, tik po jo niekas negimsta. Pseudo-nėščia šeškė elgiasi kaip ir nėščia (šeriasi prieš „gimdymą“, ruošiasi lizdą, net priauga kažkiek svorio). Tuo metu, kai pseudo-nėščia šeškė turėtų „gimdyti“, jai prasideda pseudo-motinystė. Kadangi savų vaikų ji neturi, tai įsivaikina kitus šeškus ar net šeimininką. Įsivaikinus šeškus, patelė elgiasi su jais kaip su ką tik gimusiais šeškiukais, kuriuos reikia tempti į lizdą, pastoviai laižyti.

Filmuke stebima, kaip šeškė elgiasi su 2 savo „vaikais“. Jeigu patelė įsivaikina šeimininkus, su jais elgiasi kaip su šeškais - juos stengiasi „prausti“, sukandusi pirštą tempti į lizdą

Senatvė

Šeškai turėtų gyventi 7-9 metus, o maksimalus žinomas amžius yra 15 metų. Deja, dauguma Lietuvos šeškų pradeda sirgti ir miršta pasiekę vos 4-5 metų amžių. Kiek metų gyvens šeškas dažniausiai priklauso ir nuo paveldimų faktorių (ilgaamžiškumo giminės linijoje) ir gyvenimo sąlygų.

Šeškas laikomas natūraliomis sąlygomis (natūralus apšvietimas ir temperatūra), maitinamas RAW ar grobiu, gaunantis protinės veiklos, t.y. turėdamas galimybę tyrinėti teritoriją, atrasti kažką naujo (angliškai tai vadinama „ferret enrichment“ ir internete yra daug straipsnių apie tai) turi didesnę tikimybę gyventi ilgai.

Maždaug 5 metų amžiaus šeškams jau gali pasireikšti senėjimo požymiai. Kada šie požymiai pasireikš, priklauso nuo individualaus gyvūno. Parodose šeškai nuo 5 metų jau skiriami prie „senjorų“.

Pagal amžiaus grupes šeškai gali būti skirstomi ir taip (4):

• 4 - 5 metai - vėlyvas vidurinis amžius
• 6 metai – senas šeškas
• 8 – 9 metai – labai senas šeškas

Šeškų senėjimo požymiai (1, 4):

• Seni šeškai žaidžia trumpesnį laiką. Pakinta miego ritmas: daugiau miega, pabunda dažniau nei jauni šeškai, budrūs būna trumpesnį periodą.
• Šeškų kailiukas gali pašviesėti (pražilti). Kai kurių atspalvių šeškai („mitt“ šeškai) žilti pradeda labai anksti. Kiti šeškai šviesėti gali pradėti būdami 4-5 metų amžiaus. Pirmiausia šviesėja uodegos pagrindas ir uodega, vėliau visas kūnas.

„Roan mitt“ atspalvio šeško (jaunystėje) atspalvio pasikeitimas į DEW (3 metų)

• Sumažėja raumenų masė, o jos vietoje padidėja riebalų masė. Riebalai kaupiasi pilvo srityje, todėl gali padidėti pilvas.
• Dėl sumažėjusios raumenų masės, seni šeškai blogiau bėgioja, sunkiau laipioja, sunkiau bėgioja slidžiomis grindimis. Jeigu anksčiau kur nors galėjo gana lengvai užlipti, tai senjorams būna sunku arba nebeužlipa visai.
• Pakinta kailis. Plaukai pasidaro silpnesni, ne tokie gražūs. Žieminis kailiukas tampa panašus į vasarinį arba visai nustoja keisti kailiuką. Kai kuriose kūno vietose galimas nuplikimas. Plikimas prasideda nuo uodegos pagrindo. Pasikeičia ir oda, ji pasidaro sausa ir jautri, ypač tose vietose, kur nebėra kailiuko.
• Seni šeškai tampa jautresni temperatūros svyravimams: tiek karščiui, tiek šalčiui.
• Seni šeškai tampa meilesni, labiau prisirišę prie šeimininko.
• Dažnai seni šeškai ima daugiau „šnekėti“ (leisti daugiau įvairių garsų).
• Nekastruoti patinai ir patelės tampa sterilūs (nevaisingi).
• Dantų problemos: jei jauni šeškai turi gražius baltus dantis, tai senstant dantys keičia spalvą, atsiranda dantų pažeidimai. Kiek ilgai šeškas išlaikys sveikus dantis priklauso nuo to, ką jis valgo.

• Regėjimo ir klausos problemos: kaip ir žmonėms, šeškams senstant blogėja regėjimas ir klausa. Jie gali net apakti ir apkursti, dažnai išsivysto katarakta.
• Senatvės ligos: artritas (sunku stovėti ir vaikščioti), antinksčių liga (adrenal disease) , insulinoma, širdies ligos, vėžiniai susirgimai (limfosarkoma, mieloma, odos, plaučių ir kt . vėžiniai susirgimai)

Seni šeškai namuose: jau nebaisu, kad šeškas kur užlips, iškas gėles, pavogs daiktus ar šiaip pertvarkys butą pagal šeškiškas taisykles. Šeškas pasidaro ramesnis. Tačiau jam reikia parūpinti, kad maistas, vanduo, guolis ir tualetas būtų arti vienas kito ir lengvai pasiekiami. Jam jau sunku kur nors lipti!

Už pagalbą ruošiant šį straipsnį širdingai dėkojame šiems Šeško Klubo forumo nariams: agniux, Maziliuke, ShiaipShe

Literatūra:

1. James G. Fox, Biology and Diseases of the Ferret 2nd edition, 1998, p. 166
2. Fara M.Shimbo. The behavior of the domestic ferret. 2nd Edition., 2006.
3. Carroll, RS et al. "Coital stimuli controlling leutinizing hormone secretion and ovulation in the female ferret.” Biol Reprod 32:925-928,1985.
4. Vanessa Gruden. Living With An Elderly Ferret; in Paw Printz, January - February, 2002; http://www.ferret-fact.org/Aging.htm